Kieksyk girdėta:
    Jėzus Kristus – tikriausias komunistas. Žinomi teiginiai, kad jis – ramybės drumstėjas, sakytum ano meto teroristas. O jau visiškai tiksliai – disidentas. Neleido saugiai tukti.
    2000 metų, arba 20 000 metų patvirtino žmonijos psichologijos pastovumą.
    200 metų iliustravo Markso įžvalgų tikslumą.
    Tema pikantiška?
    Pažvalgiau svetaines, spausdintą žodį. Andrius Geležinis taikliai pacituoja Marksą, palieka skaitančiam išvadas rasti. Arūnas Marcinkevičius sako: „...materializuotas Kristaus mokymas („Komunizmas – šviesi žmonijos ateitis“) daugeliui normalių žmonių varė mažiausiai vėžį.“ Juozapavičiaus, jei neklystu, Žinių radijo laidoje Markas Zingeris pasitiki rabinų (ne vien jų) išmintimi: nedaryk kitam to... Dar Mecenato išganinga veikla, dar kilnių poreikių išugdymu, jų tenkinimo biznio prasme ir panacėja. Praktinės visumos nesusumuoja. Kitų pokalbio dalyvių galvojimas blaivus, jų minties kvintesencija: kapitalizmas – žmonijos viltis ir asmenybės laimė; būkime verti kapitalizmo.
    Šiaipjau visi - už paprastą žmogų, už tautos gerovę. Tautininkai, socialistai, frontininkai, nacionalistai, anarchistai, oligarchistai, bernardinai, studentai krikščionys. Ir t.t. Ir visur prasikiša troškimas ideologinių nuotrupų pagalba pasitvarkyti partinius siekius bei asmenines ambicijas. Nuoširdesnių žvilgsniui sykiais kliudo tai partinis įkarštis, tai pasaulėžiūros fanatiškumas, tai vėl eklektika.
    Tačiau yra rimtų. Augustino Rakausko ir komandos doros pastangos menkai paveikios dėl neadekvačios formos. Forma turėtų keistis dėl pačių tų pastangų nurodomos krypties – rasti nauja. Svarbu, kad šiuo atveju idėjos turi materialų užnugarį.
    Ginas Dabašinskas rašo apie senojo mauro – Markso sugrįžimą. Nors bailokai, daug tikrovės sumini. Tiktai – sulygina Marksą ir Friedmaną, sakytum į vieną suolą sodina žilą vyskupą ir basą klapčiuką. Klapčiukas, žinia, iš vyskupo kai ką jau nusiklausęs, mišiole spragas gudragalviaut nusižiūrėjęs, o svarbiausia – įgudęs patarnauti, – to mišioms, kieno reikia. Žiū – jau ir Nobelio batus apsiavęs.
    Markso įžvalgų pagrindu buvo sukurti keli verslo planai. Paties Markso nekantrus, jo mokinio Friedmano – patogus... Abu verslo planai vykdyti gudriai, tik ne išmintingai, abu pasiekė daug, vystėsi pagal Hegelio dialektiką bei homo sapiens charakterį ir dėsningai žlugo... gydydamiesi vienas kito fragmentais.
Skandinavų atsargus verslo planas pavyko. Bet gausėja grėsmių ir jam, mat gausėja trokštančių elgtis pagal liaudišką formulę: „raskažius š... plėšia“.
    Taigi yra įdomios medžiagos. Kuri tačiau įstringa pastarojo šimtmečio rėmuose. Lieka nuošaly – iškilmingai – žmonijos šiandienės būties šaknys. Lyg psichologija, neužčiuopianti sau reikšmingiausios tyrimų krypties.
    Sklando ir siaurėlesnių svarbių temų, kur įdomu pažvelgti kitu, negu mačiau rodoma, kampu.     Kviečiu apsilankiusį pasinaudoti ir šiais puslapiais, ir pasvarstyti.
Jei labiau domina kitos temos (bet giluminės), prašau papasakoti.
                                                                                                 Algmar

Svečiui: Pastebite – šis tinklapis nepritaikytas zovada šuoliuojantiems per tekstus, leptelėjantiems kai kur neapsvarstytą komentarėlį.


    Smagesnio žvilgsnio – vienas knygos 4-to skyriaus eilėraštis, neišsikvėpęs per ištisą nepriklausomybę:

            Benedikto rauda

            Jau taip mes jo laukėm,
            Va šitaip! Ir linko
            Mūs širdys iš anksto prie Jo –
            Šeimininko!
            Kurs labą pridengtų nuo vėjų...
            Bet VIENO –
            Ir net ne Periklio –
            Net nėr Diogeno.
            Išalkę ištaršėm net deglą
            Po plaušą,
            Ir tįsom mėšlyne,
            Sau kriuksim nukaušę,
            Sau krapštom akis užraudotas –
            Kaip buvo?
            Nė vieno didvyrių tautoj!
            O Lietuva...
            Apšvieskite, deglo plaušai jūs apdegę,
            Savimeilį, godų garbės,
            Bet ne vagį.
            Įkeltume patys tą vyrą į bokštą,
            Aptikę, kad mūsų kemsynuos jis trokšta
            Istorijos karvės karvojun įminti
            Pėda diplodoko,
            Ir sau pagaminti
            Išties MONUMENTUM –
            Ne pusbroliui vilą.
            Bet vengia pyragų anų,
            Kam nesvyla,
            Kai šaukiam – vagie!

            Aū, Diogene...
                                    97.1.17


                 Filosofija ir bandelė

                       Svarbiausias klausimas

          Svarbiausias, pagrindinis ir jautriausias visų laikų ir visatų filosofijos klausimas yra šis:
                                    Skirti šūdą nuo bandelės.
          Šį dėsnį dar urvuose perkrimto liaudis. Bet filosofai nelinkę tenkintis akivaizdžiu, tatai per paprasta ir negilu. Nukrypsta jie į atskiras problemos apraiškas, datulė arba slyva besvarstant iš arti užstoja visą kosmosą.
          Kurį nors esmės aspektą galvočiai verčia visuma. Dvasia ir kūnas. Kas ką kuria? Sprendimo ieško tūkstantmečiais, vėliau įrodinėja, kad jo, sprendimo to – nėra. Dar kiek vėliau – nėra nei pačios problemos. Kiti pastebėjo ženklų reikšmę, tai jiems svarbiausia nagrinėti kalbą – juk nesusišnekam net patys su savim. O štai aniems tik vargano to homo sapiens sumauta būtis svarbu: gyvent? gal ne? Gudriausiems pagrindas – kad aš, kad man, šaunu taip pamatytas solipsizmas.
          Kiekviena tokia kryptis, kryptelė turi savą tiesos grūdą. Sudaigina, augina, absoliutina, kol nieko pro tą augalą ir nebemato. Vieni filosofuoja nuoširdžiai, o kiti vysto mintį vien todėl, kad pastebi – čia proga plepalu pasireikšti. Taip ir pamiršta tobulinti meninį skonį ir nuovoką.
          Ką jau ten. Platonas pro išmintį nebeįžiūri meno, nors kuria jį patsai. Ir pats Sokratas panašiai, nors jau jisai tai regis turėtų stengtis įsižiūrėt kai ką greta savų minčių. O sofistai, o sufijai, o cinikai – dar ir kiek pasako tiesos, bet rastą akmenėlį suabsoliutina, galop patampa jie tarsi juokdariais.
          Išpūtus vieną plytą būties statinyje žiūrėk – architektūra nedailiai pakrypsta... Tiktai pūtėjas iš savo taško mato kitaip: proporcijos pasikeitė, bet gimė nauja simetrija, be to – čia savas kūrinys. Visai gražu.
          Taip nuo kažin kada lig mūsų amžiaus. Čia ties riba mes ir apsižiūrėjom – taigi gudrūs besą visi! Tai ką? Visus į vieną katilą, ir bus sriuba a la eklektika, tiks kiekvienam skrandžiui. Na, o bandelė? – Ras savo vietą, bandelė dera su sriuba? Madingos valgyklos iškaboj – „postmodernizmas“.
          O kas bus, kai patiekalas pabos? Miela sena nesenstanti tetulė dialektika geba išburti, leidžia skonėtis iš anksto – gims neverbalinės epistemologijos madų laikai. Kiek pasipils krypčių kryptelių, džiugins ir įdomūs, ir nenuspėti pagalvojimai... Tai dėkui, Tetulyte. Vėl nenuilsdami bandysim kept bandelę.

                 Moderniojo meno takai ir matai

                        Universali estetikos teorija

          Menas bando pasiglemžti tikrovę – visą ... ir patsai išnyksta. Skaidrus kaip krištolas ir deimantas dialektikos pavyzdys. Štai vienos citatos citata:
            „...kritinė teorija atskleis, pavyzdžiui, ką reiškia pasakyti “menas gali būti bet kas”, ir kokį diskursą tai įpareigoja: kokiais atvejais būtina priimti tokias prielaidas, kokiais atvejais tai neveikia. Ką tiksliai reiškia postmodernizmas, ...“
           Žinoma, atskleis, tačiau paprasčiau ir giliau meną atskleidžia kasdienybė. Štai grįžtu grybavęs neseniai pramintu taku, su atitinkama nuotaika. Staiga – dešinėj per pusmetrį objektas, pridengtas dvispalviu klevo lapu, – pridengtas ne visai. Blyksteli asociacija – lyg vylinga vėduoklė... juokinga... bet čia pat kiti dar jutimai – šokiruoja. Na kodėl čia – prie pat... Kas per autorius... Staiga pastebiu – dera spalvos... Iliustraciją primena, straipsnį, modernųjį meną... Tai ir nulemia diskursą.
           Braido mintis po pakrūmes ir kosmosą, ir istoriją – daiktas šis reiškia galingą gyvybės klestėjimą... o ir primena mirtį. Diskursas plinta praktiškai be ribų, jo tema pasiglemžia, jau dabar nesvarbu – nešti daiktą į parodą ar palikti. Jau ir autorius nebesvarbu – meną čia sukūrei tu, žiūrove. Ir atvejis čia unikalus – autorius įsiamžinti nesvajoja.
           Taip, unikaliu atveju diskurso kryptis tarsi nulemta, įpareigojanti. Bet dažniausiai, ypač dėl autorinio meno opusų, homo sapiens psichologija reikalauja tikslo, sistemos, reikalauja lyginti įspūdžius meną vertinant. Gairių, jei jau ne kriterijų.
           O iki superpostpostavantgardo reiškinių gyvavusi estetika, sukūrusi daugybę daugmaž išbaigtų teorijų, dabar istoriko žvilgsnyje susilieja į vieningą epochą, kai galvota – gražu tai, kas gražu. Nebent pasapaliodavo kas nors bailiai apie bjaurumo estetiką. Anos epochos vieningumas, jau daugelio aptartas, leidžia mums nesigilinti į praeito laikotarpio pažiūrų savaime įdomius, bet Avangardui nebereikšmingus skirtumus. Menas dabar, lyg laiks nuo laiko fizika, menas reikalauja aukštesnio lygio teorijos, kuri apimtų tai, kas praeita, tačiau svarbiausia – neleistų Avangardui klaidžioti kely į tūkstantmečio viršūnes. Taigi mes ir teikiame:

           Superpostpost ir t.t. avangardui įvertinti teikiam didžiąją dramblio... na, mėšlo teoriją. Termino kilmė: tūlas dailininkas, regis Pietų Afrikos, nutapė Madoną (Dievo Motiną) dramblio išmatomis. Kodėl taip? Kad pasirodytų, įsiamžintų, šokiruotų, uždirbtų... apskritai – nežmoniškai, bet kitoniškai. Kaimiečiai tą reiškinį žinom nuo amžių, dabar jisai užvaldė meną.
           Ir puiku, ir nėr to, kas neišeitų... Dabar lengva nustatyti kūrinio modernumo laipsnį, t.y. ištirti (kol kas gal apklausos būdu, kol matavusieji Oną sukurs moksliškesnį metodą), kiek kūrinyje dramblio š... Kiek dramblio... Vilniaus vamzdyje? O kiek Baltijos sienoje? Tyrimas rodo: vamzdyje – 100%, t.y., turime šedevrų šedevrą. Sienoje ~ 60 - 70%, t.y., gana šiuolaikiškas kūrinys.
          Matome: dramblio š... – tiksliausias modernumo matas. Visgi, nepaisant laisvių laisvės ir atvirumo tam bet kam, ir post estetikai galioja amžinieji meno dėsniai. Proporcija ir saikas.

          Vilniaus vamzdis. Pagal pasiektą reklamą ir įgytą reikšmę lauktumei jau bent 5 kartus stambesnių gabaritų. O čia – mizerija. Jokio užmojo... tačiau ir tiek užteko. Baltijos siena – priešingai: foto menininkas aiškiai perduoda sienos senovišką grožį, bet vis tiek - medžiagos kiekis atrodo neišnaudotas reikšti idėjai, čia masės daugiau negu atkaklumo. Idėją žlugdo medžiagos svoris, sprunka nuo žiūrinčio prasmė, ją tenka susikurti, - jau senyvas įjautimo estetikas prisiminus...
          Post menui svarbu sugriebti atsitiktinumo mezginius. Vamzdžio gamintojai taip negabiai praleido progą dar keliskart sureikšmint savo kūrinį. Juk kažin kam genialiai sušvito visiems kirbėjusi mintis – tas vamzdis prašyte prašosi pakaruoklio! Aišku, ne plastmasinio. Reikėjo pereit Lietuvos sąvartynus, rasti surūdijusį, iš tūkstančio išraiškingiausią. Bet stigo talento, kūrėjus įveikė postmodernų amžina liga – žadės priimt bet ką, o nepriims bet ko, kas ne kaip jie galvoja... O būtų buvęs tai bent fenomenas – pamilę būtų vamzdį ir jo priešai.
          Šiaip ar taip, nors neišlaikę mastų, neįvertinę atsitiktinumo, šie dramblio... nestigę kūriniai veikėjų viltis pateisino. Ir dar sykį įtikino viena senųjų taisyklių: meno galia nuo dydžių nepriklauso. Pateiksiu itin ryškų pavyzdį.
           Kartą perkasdamas daržą įrankiu atverčiau šedevrą. Nubyrėjo sausas pūdinys, matau – stora ir kieta rūdim pasidengus geležis, ją pakeliu ir nustembu – dievokas!

           Atpažįstu jo šeimą – tai tikras actekų, majų, inkų stabų brolis. Stovylėlės ūgis tik 9 centimetrai, bet stulbinanti jos meninės išraiškos jėga. Vaikinas turi puikią galvą, didžiulę plačią širdį. Ir galingas genitalijas. Tai menas, tai raritetas, kurį iš nebūties išplėšia tik postmodernizmas. Ir – jame nė gramo dramblio šūdo. Nei dirbtinumo, nei Herostrato siekių, tų pašalinių troškulių. Jų gali atsirasti nebent štai paskelbiant. Tai kuo dievokas modernus? Tuo, kad sulaukė savo laiko, post, super dekadanso – didingo lyg super krizė.
          Grįžta mintys apie meno prigimtį, apie estetikos dialektiką.
          Kas ši geležis tada, kai nėra menas? Tai mažo transformatoriaus šerdies dalis. Jai rankų nelanksčiau, jos taip ir buvo. Elektrotechnikai gal atpažins, iš kur, nuo ko tas transformatorius. Aš transformatorių tai daug mačiau, anie matytieji rankų neturėjo.
          Kai mąstai, kokia galėjo būti iki jį atrandant dievoko šio istorija, jau kuri - meną ir teoriją.
          Nes kuria menininkas, kuria darbas, sėkmę kuria ir įvairiaveidis atsitiktinumas.
          Nes sykiu su dramblio... žengia dar viena aplinkybė. Nors kontekste šiek tiek kitame, Krylovas lyg pralenkęs laiką sakė: – Brolyčiai, dailininkas turi piešt mokėti... Bet kas gi dirbt ir mokytis norės! Kakutį ar skandalą padarai, su kritiku širdingai pagirsnoji, tu – ateities garbė, viršūnių ir gelmės galiūnas.
           Dar primenu: menas galingas ir stebuklingas, ir nenuspėjamas. Tad kūrinyje gali būti dramblio... ir 200%. Antra vertus, ar ne Cvetajeva (gal Achmatova?) atskleidė:
– Kad jūs žinotumėt, iš kokio mėšlo gimsta menas...
          Su Mocartu nepasiginčysi.
          Prašau, jei pastebėsit Mocartą, praneškite. Prašau.
          Ir dar – ši teorija lygiai dera moderniojo meno šalininkams, kaip ir priešininkams, ir, kaip žadėta, paaiškina visus menus, t. y., kas juose yra. Nuo pat liaudies pasakų ir urvų Altamiros.           Algmar

Citatų formalaus tikslumo nesiekta.

Priedai:
      Paletės nuograndos, arba šedevrų kalvė.

       Kas Mocartas


                           Sapiens ištakos
           Altamiros urvuose, uolų piešiniuose menas jau išsivystęs, matyt visoks menas, nors to meto pasakas ir puošmenas galime tik nuspėti, kad buvo, dar randam karoliukų... Bet aišku: sunkus gyvenimas ten ugdė heroizmą ir humanizmą. Ten atranka galėjo gana greit nugnybti egoistą. Tačiau sapiens psichologijos ištakas tenka nukelti kokiais 3 milijardais metų atgal. Kada, kodėl gimė egoizmas, cinizmas ir esminis tas šūkis – lai manęs nesuėda, lai klestėsiu! Šitiek maisto aplink, jūra turto... jie – kiti. Šitaip bakterija šaukė ar virusas, ar negyva dar ląstelė. Gal mūsų nepastebėta dar materijos ypatybė šitaip gimdė atranką? Vien loginis būtinumas? Tai gelmėse, kur klausimai, į kuriuos neatsakoma moksliškai. Cituoju skaitytą citatą iš Algio Mickūno: „Tiksliuosiuose moksluose yra spragų, kurių negalima užpildyti jokiais griežtais, matematiniais būdais.“ Tai gal ten, spragose, pašaliniuose atmetamuose sprendiniuose – kančios šaknis, gyvybės vystymosi prakeikimas - žudyti. Kaip tik Algis Mickūnas, o ir kiti išmanantys galėtų papasakoti vaizdžiai, ką pamąsto ir spėlioja ties finitizmo, finalizmo ir kitų izmų ar sistemų, ties fizikos pasiekta riba.
           Bakterijų štamai saviškių gal neėda intensyviai. Paskui, toli toli po amžių – vabzdžių, primatų bendruomenės, jos taip pat iš būtinybės. Vabzdžių tautoj nėra karalių, tik visuomenės tarnai. Bet jau primatams postas ir privilegijos svarbu. Vietą hierarchijoj svarbu išsikovoti – taip už vingio dialektinio grįžta pusplikė bakterijos psichologija. Bet anksčiau dar gimė motinos meilė – ir ta iš būtinybės. O sąmonė trokšta tikslo, ji pagamina šalutinių produktų, kuriuos sunku priskirti lig tol tiktai mechaninei evoliucijai – kokybė keičiasi. Su sąmone, savimone meilė iš instinkto gimdo meilę – meną, menas – filosofiją, o šioji – humanizmą...
          Visa ši virtinė – jau šalutinis ir prieštaringas evoliucijos gaminys, kai kur jai padeda, o kitur kenkia. Žmogus netobulėja fiziškai, ūgio prieūgis dar nežinia, kur veda. Sapiens smegenų žievės paviršius 4 kartus didesnis už beždžionės. O jei būtų už savąjį dar 4 kartus didesnis. Kaip atrodytų efektas. Kaip tas efektas į mus žiūrėtų? Apie tai svarstė jau Volteras. Tikėkimės, kad lemia ne plotas, o kokybė, gal lemia reiškiniai pačiam giliausiam lygyje. Kad sapiens jau gali suprasti, kas svarbiausia. Na, gal patobulinsim organizmą dirbtinai, gal šitai gamtos ir numatyta...
           O kol kas – iš filosofijos išsiperi ideologijos, jas stvarsto gudrieji – iš tų, kur ne prie meno, nebent Neronas koks ar tapytojas Hitleris... Sukasi dialektinė spiralė, gyvybės žygio principas per epochas kaip ir nesušvelnėja. Tomai atsakymų, tačiau vis tiek neaišku: ką dievai galvoja, kurdami sąmonę? Ar reikalinga filosofija amebos moralei? Sąmonė – gamtos klaida, materijos vėžys? Ar būties tikslas? Ir kas toliau ? – nerimsta sapiens.
          Ką besirinktume, šioje visatos sąrangoj kitaip negali būti - kad suklestėtų dar vešliau, sapiens priverstas išrast moralę. Bet evoliucija vis negali išsispręsti į aukštesnę viją, konvulsijose stengiasi peraugti pati save... Kad jie - ne svetimi – pajunta minios, paima kurią nors Bastiliją... ir jau paryčiais gudrieji puola grobti, jie šimtmečiui – kol išsigims – įtvirtina savąją veislę. Tik nebambėkit, kad čia tik mūsų, posovietinių atsilikėlių tikrovė. Verčiau pasidomėkit, kaip nobelistas Freedmanas pergromuliuoja Marksą.
           Viešpatie, kiek dar tai tęsis... Įdomu būtų išsiaiškinti, matematiškai. O kol kas – po tūkstančių tūkstantmečių evoliucijos girdėjau, kaip užsieniuose baigęs univerką tautietis paprastai, taip nieko blogo negalvojęs, tarė: man taip – čia aš, o čia visi kiti. Kasmet ištinka šiltas pavasario lietus. Kieme kauburėliai, kauburėliai... tai sliekai iškišo galvas, apsidairo. Gangreit kiekvienas nusprendžia: – čia aš, o čia visi kiti. Tik skruzdės abejoja.
           Mes tarsi nekvailesni už tuos kolegas Visatoje... Tačiau... Jei jau taip pagalvotų, tai droviai nutylėtų kuris nors vaikinas iš pirmosios nepriklausomybės pirmos kartos.
           Prisimenant pirmosios nepriklausomybės 20 metų, ten – aukso amžius. Na – lašinių skutimai, ženklų vogimai, dar neužmirštančių tėvynės emigracija, kraštovaizdžio darkymas per žemės reformą... Visa tai – atgaiva mūsų dabarties vadams: – Ėhėė... buvo tas pats...? Ir tada apsirūpindavo.
            Bet buvo ne tas pats. Vogė bijodami ir kyšį ėmė susitraukę, neabejodami kad blogai daro. Nors mažažemis ir ilgiau palaukdavo eilėj su bekonu prie „Maisto“, bet augo kaimas, ne vien kaimo ponai. Ir žingsnis per dvidešimtmetį aną keblu net išmatuot, kiek kartų ilgesnis, negu mūsų. Ir gimnazijoj ne atsainiai ugdytas tautiškumas. Mūsiškis žingsnis baigiasi išsibėgiojimu, o iš ano tiktai vadai keli paspruko. Jaunimas baigė Vietinės Rinktinės epopėja, ne menkesne, nei Sąjūdis, tada ir žuvusiųjų buvo gal 15 kartų daugiau. Ir partizanų kova. Ar susirinktume dar sykį? Gal susirinktume įsisiūbavę.
           Estų prastesnės sąlygos, tai rezultatai per tiek ir įspūdingesni. Dėl to, kad reikalus ten stvėrė truptį jaunesni? O mums ko trūko nuo pačios pradžios? – Užteko visko. Nieko netrūko, tik žmogaus. Periklio, pusperiklio, šešių po ketvirtį Periklio. Pagaliau velniop juos... Lai be Periklio, kad tik nepadėtų vogti.
          Grįžtame prie heroizmo ir amebos psichologijos.
                     Algmar


     Algmar komentarai, skelbti kituose tinklalapiuose,
yra archyvo 2, 3 puslapiuose.

       Eilėraščiai tokiomis temomis, kiti arba kitur paskelbti rašiniai -
       4-me puslapyje.